Nobelio premijos Parengė V.Jankauskas, konsultavo A.Kodikienė 2012

NOBELIO PREMIJA Nobelio premija – kasmetinė premija, skiriama žmonėms ar organizacijoms už svarbius pasiekimus tam tikro mokslo srityje arba už ypatingai svarbią visuomeninę veiklą. Pirmieji Nobelio taikos premija buvo apdovanoti Žanas Anri Diunanas bei Frederikas Pasė. Iki 2005 kovo mėnesio yra išdalinta 770 premijų, tik maža dalis laimėtojų premijos atsisakė.

NOBELIO PREMIJOS ISTORIJA: Premija sukurta gerbiant švedų pramonininko ir išradėjo Alfredo Nobelio (Alfred Nobel), išradusio dinamitą, valią. Testamentą A. Nobelis pasirašė 1895 m. lapkričio 27 d. Švedijos-Norvegijos klube Paryžiuje. Pagal šį testamentą A.Nobelis 96% savo turto skyrė 5 premijoms (fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros ir taikos), kurios būtų skiriamos žmonėms, pasitarnavusiems žmonijai. Viena iš priežasčių, galėjusių paskatinti tokį A.Nobelio sprendimą buvo dinamito, kuris sukrovė jam turtus, taikymas daugiausia karinėje sferoje.

NOBELIO PREMIJOS ISTORIJA: Per penkerius metus buvo įkurtas Nobelio fondas, o 1901 metais skirtos pirmosios premijos. Visas premijas, išskyrus taikos, nuo 1902 metų įteikia Švedijos karalius Stokholme, o taikos premija įteikiama Osle, Norvegijoje.

Fiziologijos ir medicinos Nobelio premijų laureatai

Albert Claude Alberas Klodas (pranc. Albert Claude 1899 m. rugpjūčio 23 d. Longlieras prie Neufšato, Prancūzija) - 1983 m. gegužės 22 d. Briuselyje) – Belgijos biochemikas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija Studijavo mediciną Lježo universitete, 1928 m. medicinos daktaras. 1928-1929 m. dirbo Berlyne ir Kaizerio Vilhelmo institute Daleme. Nuo 1929 dirbo Rokfelerio universitete Niujorke, nuo 1949 m. J.Bordet instituto Briuselyje direktorius, profesorius. Nuo 1971 m. dėstė Leuveno katalikų universitete, nuo 1972 m. universiteto Ląstelių biologijos ir onkologijos laboratorijos direktorius.

Mokslinė veikla Patobulino ir pritaikė diferencinį centrifūgavimą tirti ląstelėms, išskyrė daug ribonukleorūgščių turinčias subląstelines daleles (Klodo mikrosoma). Nustatė, kad mitochondrijose vyksta oksidacijos reakcijos ir išsiskiria energija. Vienas pirmųjų 1940 m. panaudojo elektroninį mikroskopą ląstelėms tirti ir pirmasis padarė jų elektronogramas. 1974 m. jo veikla kartu su Kristianu de Duve ir Džordžu Palade įvertinta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija.

Allan MacLeod Cormack Alanas Maklaudas Kormakas (angl. Allan MacLeod Cormack, 1924 m. vasario 23 d. Johanesburgas, Pietų Afrikos Respublika - 1998 m. gegužės 7 d. Vinčesteris, Masačūsetso valstija) – JAV fizikas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1944 m. baigęs Keiptauno universitetą, stažavo Kembridžo universitete, tyrė radioaktyviojo helio savybes. Grįžęs į PAR 1950-1956 m. dėstė fiziką Keiptauno universitete. Vėliau išvyko į JAV, dėstė Tafto universitete (Medfordas, Masačūsetso valstija), 1968-1976 m. Fizikos katedros vedėjas. Nuo 1966 m. profesorius.

Mokslinė veikla Sukūrė matematinį metodą rentgeno spindulių sugerčiai biologiniuose audiniuose nustatyti. Anglų fizikas Gotfris Haunsfieldas šį metodą patobulino ir pavadino kompiuterine tomografija. 1979 m. gavo Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją kartu su Godfriu Haunsfildu.

André Frédéric Cournand Andrė Frederikas Kurnanas (pranc. André Frédéric Cournand, 1895 m. rugsėjo 24 d. Paryžius - 1988 m. vasario 19 d. Great Barrington (Masačūsetso valstija) – JAV gydytojas, fiziologas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1930 m. medicinos daktaras. Atvykęs į JAV dėstė Niujorko Kolumbijos universitete. Nuo 1951 m. profesorius.

Mokslinė veikla Su D. Ričardsu sukūrė širdies kateterizavimo metodų širdies ydoms ir plaučių ligoms diagnozuoti. 1956 m. gavo Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją kartu su D. Ričardsu ir V. Forsmanu.

Bernard Katz Bernardas Kacas (vok. Bernard Katz, 1911 m. kovo 26 d. Leipcigas - 2003 m. balandžio 20 d. Londonas) – anglų fiziologas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija Baigė Leipcigo karaliaus Alberto gimnaziją. 1934 m. baigęs mediciną Leipcigo universitete, dėl Hitleriui atėjus į valdžią prasidėjusių žydų persekiojimų emigravo į Angliją. 1935-1939 m. dirbo Londono universiteto koledže, 1938 m. medicinos daktaras. 1939-1942 m. dirbo Sidnėjaus ligoninėje Australijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą 1942-1946 m. tarnavo Australijos karinėse oro pajėgose. Grįžęs į Londoną dirbo ir dėstė Londono universiteto koledže. Nuo 1952 m. profesorius. 1952-1978 m. vadovavo šio koledžo Biofizikos katedrai.

Mokslinė veikla Mokslinio darbo kryptis - nervų ir raumenų fiziologija, impulso sklidimas iš nervo į raumenį ir proceso cheminiai mechanizmai. Nustatė kalcio jonų įtaką nervinio impulso perdavimui, jį perduodančių medžiagų atsipalaidavimui sinapsėse ir jo periodiškumui. 1970 m. jo veikla kartu su Juliumi Akselrodu ir Ulfu fon Euleriu įvertinta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija.

Bernardo Houssay Bernardo Alberto Houssay (1887 m. balandžio 10 d.) - prancūzų kilmės 10 d. - 1971 m. rugsėjo Argentinos psichologas. 1947 m. apdovanotas Nobelio medicinos premija (kartu su Carl Ferdinand Cori ir Gerty Cori) už tyrimus nustatant hipofizės įtaką reguluojant gliukozės kiekį.

Biografija Bernardo Houssay dar paaugystėje giliai domėjosi farmacija, 17 metų įstojo į Buenos Airių universtetą ir studijavo mediciną. Vėliau pakeitė kryptį į psichologiją ir įgijo daktaro laipsnį.

Mokslinė veikla 1947 m. apdovanotas Nobelio medicinos premija (kartu su Carl Ferdinand Cori ir Gerty Cori) už tyrimus nustatant hipofizės įtaką reguluojant gliukozės kiekį.

Carl Ferdinand Cori Karlas Ferdinandas Koris (angl. Carl Ferdinand Cori, 1896 m. gruodžio 5 d. Praha – 1984 m. spalio 20 d. Kembridžas Masačūsetso valstija) – JAV gydytojas, biochemikas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1920 m. baigė Prahos universitetą. 1922 m. išvyko į JAV. 1922-1931 m. Bufalo (Niujorko valstija) piktybinių navikų instituto biochemikas. Nuo 1931 m. Vašingtono universiteto Medicinos mokyklos Saint Louise farmakologas, nuo 1944 m.profesorius. Nuo 1966 m. Harvardo universiteto Medicinos mokyklos profesorius.

Mokslinė veikla Dirbdamas kartu su žmona Gerti Tereza Kori susintetino glikogeną. 1947 m. jo darbas kartu su žmona G.T. Kori ir argentiniečiu Bernardu Husay įvertintas Nobelio fiziologijos premija.

César Milstein Sesaras Milšteinas (César Milstein; g. 1927 m. spalio 8 d. Bahija Blankoje - m. 2002 m. kovo 24 d.) - Argentinos biochemikas.

Biografija Milštinas bagė Buenos Airių universitetą, įgijo daktaro laipsnį. 1958 m. prisijungė prie Kembridžo universiteto biochemijos departamento, kuriame su kitais britų mokslininkais vystė biocheminius ir medicininius tyrimus. Nuo to laiko iki pat mirties gyveno Jungtinėje Karalystėje.

Mokslinė veikla 1984 m. apdovanotas Nobelio medicinos premija (drauge su Niels Kaj Jerne ir Georges J. F. Köhler) už antikūnų tyrimus.

Edward Calvin Kendall Edvardas Kalvinas Kendalis (angl. Edward Calvin Kendall, 1886 m. kovo 8 d. Norvalkas (Konektikutas) - 1972 m. gegužės 4 d. Prinstonas (Niu Džersis), JAV biochemikas,Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1909 m. baigęs Kolumbijos universitetą iki 1914 m. mokslinį darbą dirbo Detroite ir Niujorke. 1910 m. daktaras. 1914-1951 m. dirbo ir dėstė Minesotos universitete Ročesteryje, nuo 1945 m. Biochemijos laboratorijos vadovas. Nuo 1915 m. profesorius. 1951-1972 m. Prinstono universiteto kviestinis profesorius.

Mokslinė veikla 1915 m. išskyrė skydliaukės hormoną tiroksiną, kristalizavo glutationą, nustatė jo cheminę struktūrą ir reikšmę oksidacijos procesuose. 1935 m. atrado antinksčių hormoną kortizoną, išaiškino jo reikšmę uždegimo slopinimui. 1948 m. panaudojo sintetinį kortizoną reumatoidiniam artritui gydyti. 1950 m. jo veikla kartu su Filipu Henču ir Tadeušu Reichšteinu įvertinta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija. Jo vardu pavadinta Norvalko pagrindinė mokykla.

Francis Harry Compton Crick Fransis Haris Komptonas Krikas (angl. Francis Harry Compton Crick, 1916 m. birželio 8 d. Northamptonas – 2004 m. liepos 28 d. San Diegas, Kalifornija) – anglų biochemikas ir genetikas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1937 m. baigė Londono universiteto koledžą. 1937-1939 m. ir 1947-1977 m. dirbo Kembridžo universitete, nuo 1962 m. Biologijos laboratorijos vedėjas. Nuo 1959 m. profesorius. Londono karališkosios draugijos narys.

Mokslinė veikla Su Džeimsu Watsonu teoriškai nustatė deoksiribonukleorūgšties (DNR) struktūrą (dvigubą spiralę). Ištyrė nukleorūgščių molekulinę struktūrą ir jų reikšmę organizmo požymių ir savybių paveldėjimui, tyrė genetinį kodą, išaiškino kodono reikšmę ir pradėjo vartoti šį terminą. 1977 m. išvyko į JAV, San Diego Saiko institute (Kalifornijos valstija) tyrė regos ir sapnų neurobiologinius mechanizmus. 1962 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premija su Džeimsu Vatsonu ir Morisu Vilkinsu.

Gerty Theresa Cori Gerti Teresa Kori ( Gerty Theresa Cori, 1896 m. rugpjūčio 15 d. Praha - 1957 m. spalio 26 d. Saint Louis (Misūrio valstija), JAV gydytoja, biochemikė, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatė.

Biografija 1920 m. baigė Prahos universitetą. 1920-1922 m. dirbo Vienos vaikų ligoninėje. 1922 m. su vyru Karlu Kori išvyko į JAV. 1922-1931 m. Bufalo (Niujorko valstija) piktybinių navikų instituto biochemikė, tyrė angliavandenių apykaitą piktybiniuose navikuose. Nuo 1931 m. Vašingtono universiteto Medicinos mokyklos Saint Louise dėstytoja, nuo 1947 m. profesorė.

Mokslinė veikla Tyrė gliukozės ir glikogeno biocheminius pokyčius, nustatė insulino veikimo mechanizmą, atrado kai kuriuos fermentus (fosforilazė). 1947 m. jos darbas kartu su vyru Karlu Kori ir argentiniečiu Bernardu Husay įvertintas Nobelio fiziologijos ir medicinos premija.

Henrik Carl Peter Dam Karlas Peteris Henrikas Damas (Henrik Carl Peter Dam 1895 m. vasario 21 d. Kopenhaga - 1976 m. balandžio 17 d. ten pat) – danų biochemikas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1920 m. baigęs Kopenhagos politechnikos institutą, dėstė Kopenhagos žemės ūkio ir veterinarijos mokykloje, dirbo Kopenhagos universiteto Fiziologijos laboratorijoje. 1940 m. išvyko į JAV, Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Ročesterio universitete (Niujorko valstija).

Mokslinė veikla Nustatė, kad organizme trūkstant riebaluose tirpios medžiagos, kurios yra žaliuose lapuose, atsiranda polinkis kraujuoti, ilgiau kreša kraujas. Šią medžiagą pavadino vitaminu K. 1939 m. Paulis Kareris (Šveicarija) ir Edvardas Doisy (JAV) atskirai vienas nuo kito išskyrė gryną vitaminą K. 1946 m. grįžęs į Daniją daugiausia tyrė vitaminus K, E, lipidus, cholesterolį. 1943 m. jo kūryba kartus su Edvardu Duasy įvertinta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija.

Henry Hallett Dale Henris Haletas Delis (angl. Henry Hallett Dale, 1875 m. birželio 9 d. Londonas - 1968 m. liepos 23 Kembridžas – anglų fiziologas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1909 m. baigė mediciną Kembridžo universitete. Nuo 1914 m. medicinos tyrimų tarybos narys. 1928-1942 m. Nacionalinio medicinos tyrimų instituto direktorius. Per Antrąjį pasaulinį karą Mokslinių patarėjų komiteto prie Ministrų kabineto pirmininkas. Londono karališkosios draugijos narys, nuo 1932 m. seras.

Mokslinė veikla 1914 m. išskyrė acetilcholiną, 1930 m. įrodė, kad jis susidaro parasimpatinės nervų sistemos sinapsėse ir dalyvauja perduodant nervinį impulsą. Atrado nervinio impulso perdavimo cheminį mechanizmą. Pirmasis gyvūnų audiniuose aptiko histaminą, tyrė jo poveikį, nustatė, kad histaminas dalyvauja alerginėse reakcijose. 1936 m. jo veikla kartu su Otu Leviu įvertinta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija.

Ivanas Pavlovas Ivanas Petrovičius Pavlovas (rus. Иван Петрович Павлов. Gimė 1849 m.rugsėjo 14 d. Riazanėje, netoli Maskvos –1936 m. vasario 27 d. Leningrade) – rusų gydytojas,  fiziologas. 1904m. medicinos Nobelio premijos laureatas.

Mokslinė veikla Pavlovas buvo įsitikinęs, kad elgesys yra sąlygojamas refleksų. Jis atskyrė ir pagrindė sąlyginius (įgytus) ir nesąlyginius refleksus. Žymiausias mokslininko projektas ir tyrimas – vad. Pavlovo šuns eksperimentas. Jame remtasi Nobelio premija įvertintomis fiziologinėmis studijomis. Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą. Tai Pavlovas paaiškino kaip daugkartinį dirginimo pasikartojimą ir vėlesnį sutapimą, kuris susijęs su tolesniu fiziologinių poreikių tenkinimu. Nustatyta, kad vėliau pakanka tik kurio nors vieno dirginimo (pavyzdžiui, skambučio) tam, kad seilės būtų išskiriamos. Pavlovas tai pavadino sąlyginiu refleksu.

Jean Dausset Žanas Batistas Gabrielis Dosė (pranc. Jean Dausset, 1916 m. spalio 19 d. Tulūza) – prancūzų imunologas ir hematologas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija Baigė matematiką Vanveso (Aukštutinė Sena) Mišlė licėjuje ir tęsė medicinos studijas. Internatūrą 1940 m. atliko Paryžiuje ir įstojo į savanoriškąsias pajėgas Šiaurės Afrikoje. Dirbdamas kartu su garsiu gydytoju Merseliu Besi (Marcel Bessis) atliko pirmuosius kraujo perpylimo tyrimus. 1963-1984 m. Paryžiaus universiteto asistentas, nuo 1968 m. profesorius. Nuo 1977 m. dar ir College de France profesorius. Nuo 1977 m. Prancūzijos instituto mokslų akademijos narys.

Mokslinė veikla 1958 m. pirmasis aprašė leukocitų antigeną, jo imunines ir genetines savybes. 1965 m. atrado naują antigenų, susijusių su leukocitais, sistemą (HLA). 1974 m. nustatė, kad tos sistemos genai transplantacijos atveju lemia audinių nesuderinamumą. 1977 m. mokslinės Gairdnerio premijos (Prix Gairdner) laureatas, 1980 m. jo veikla kartu su Baruchu Benacerafu ir Džordžu D. Snelliu įvertinta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija.

Max Delbrück Maksas Delbriukas (vok. Max Delbrück, 1906 m. rugsėjo 4d. Berlynas - 1981 m. kovo 9 d. Pasadena, Kalifornija) vokiečių kilmės JAV  fizikas, genetikas,  virusologas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1932–1937 m. Berlyne dirbo Kaizerio Vilhelmo institute. 1937 m. emigravo į JAV. 1937–1939m. ir 1947–1981 m. dirbo Kalifornijos technologijos institute, 1940–1947 m. Vanderbilto universitete. Nuo 1947 m. profesorius.

Mokslinė veikla Tyrė savaiminę ir indukuotąją mutagenezę, jutimo organų fiziologiją, bakteriofagus, išaiškino virusų rekombinaciją. 1969 m. jo veikla kartu su Alfredu Heršu ir Salvadoru Lurija įvertinta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija.

Stanley Cohen Stenlis Koenas (angl. Stanley Cohen, g. 1922 m. lapkričio 17 d. Niujorkas) – JAV biochemikas ir zoologas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1943 m. baigė Bruklino koledžą, 1948 m. Mičigano universitete įgijo daktaro laipsnį. 1953-1959 m. Vašingtono universiteto (Saint Louisas) Zoologijos katedroje kartu su Rita Levi-Montalcini tyrė augimo biochemijos procesus. Nuo 1959 m. Vanderbilto universiteto Medicinos mokykloje Nešvilyje (Tenesio valstija) bendradarbis, nuo 1967 m. profesorius.

Mokslinė veikla 1983 m. su Rita Levi - Montalcini gavo Kolumbijos universiteto Luizos Gros Horvic premiją (Louisa Gross Horwitz Prize), o 1986 m. abu apdovanoti Nobelio fiziologijos ir medicinos premija ir Nacionaliniu mokslo medaliu.

Willem Einthoven Vilemas Einthovenas (oland. Willem Einthoven, 1860 m. gegužės 21 d. Semarange, Indonezija – 1927 m. rugsėjo 29 d. Leidene, Nyderlandai) – žymus olandų gydytojas, fiziologas.

Mokslinė veikla Didžiausias V.Eintohoveno nuopelnas – elektrokardiografijos metodo atradimas, už kurį jam 1924 m. paskirta nobelio premija. Jis taip pat įvedė šiuo metu vartojamus terminus ir žymėjimus bei sukonstravo ir patobulino rodyklinį galvanometrą, kuriuo galima buvo registruoti elektrokardiogramas. Elektrokardiogramos šiuolaikinėje medicinoje padeda gydytojams stebėti paciento širdies veiklą ir jos sutrikimus.

Alanas Maklaudas Kormakas Alanas Maklaudas Kormakas (angl. Allan MacLeod Cormack, 1924 m. vasario 23 d. Johanesburgas, Pietų Afrikos Respublika - 1998 m. gegužės 7 d. Vinčesteris, Masačūsetso valstija) – JAV fizikas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1944 m. baigęs Keiptauno universitetą, stažavosi Kembridžo universitete, tyrė radioaktyviojo helio savybes. Grįžęs į PAR 1950-1956 m. dėstė fiziką Keiptauno universitete. Vėliau išvyko į JAV, dėstė Tafto universitete (Medfordas, Masačūsetso valstija), 1968-1976 m. Fizikos katedros vedėjas, nuo 1966 m. profesorius.

Mokslinė veikla Sukūrė matematinį metodą rentgeno spindulių sugerčiai biologiniuose audiniuose nustatyti. Anglų fizikas Gotfris Haunsfieldas šį metodą patobulino ir pavadino kompiuterine tomografija. 1979 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premija su Godfriu Haunsfildu .

Andrė Frederikas Kurnanas Andrė Frederikas Kurnanas (pranc. André Frédéric Cournand, 1895 m. rugsėjo 24 d. Paryžius - 1988 m. vasario 19 d. Great Barrington (Masačūsetso valstija) – JAV gydytojas, fiziologas, Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatas.

Biografija 1930 m. medicinos daktaras. Atvykęs į JAV dėstė Niujorko Kolumbijos universitete. Nuo 1951 m. profesorius.

Mokslinė veikla Su D. Ričardsu sukūrė širdies kateterizavimo metodus širdies ydoms ir plaučių ligoms diagnozuoti. 1956 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premija kartu su D. Ričardsu ir V. Forsmanu.

Alexander Fleming Aleksandras Flemingas (angl. Alexander Fleming 1881 m.rugpjūčio 6 d. Lochfildas, Škotija– 1955 m. kovo 11 d. Londonas, Anglija) – britų biologas ir farmakologas, išgarsėjęs kaip penicilino atradėjas (1928 m.), už tai gavo Nobelio premiją 1945 m.

Biografija Buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona buvo Sarah Marion McElroy, su kuria susilaukė sūnaus. Po jos mirties 1945 m. Alexander Fleming vedė Dr. Amalia Koutsouris. Alexander Fleming palaidotas šv. Pauliaus katedroje.

Earl Wilbur Sutherland, Jr. Earl Wilbur Sutherland Jr. (1915 m. lapkričio 19 d. Kanzasas – 1975 m. kovo 3 d. Majamis,Florida) – amerikietis farmakologas ir biochemikas. 1971 m. gavo Nobelio premiją už "už hormonų veikimo mechanizmų atradimą", ypač adrenalino per antrinius nešiklius, pvz., ciklinį adenozino monofosfatą.

Biografija Sutherlandas gavo chemijos bakalauro laipsnį 1937 m. Vašburno universitete ir medicinos laipsnį 1942 m. Vašingtono universiteto Medicinos mokykloje. Antrojo pasaulinio karo metu dirbo gydytoju, vėliau sugrįžo į Vašingtono universitetą, kur dirbo Nobelio premijos laureato Carl Ferdinand Cori farmakologijos laboratorijoje. 1953 m. tapo farmakologijos fakulteto vadovu Case Western Reserve universitete, kur atrado cAMP svarbą tarpininkaujant tarp kai kurių hormonų. 1963 m., norėdamas sumažinti savo pareigas, perėjo į Vanderbilto universiteto Medicinos mokyklą, kur buvo fiziologijos profesoriumi iki 1973 m. Iki savo mirties 1974 m. Sutherlandas buvo biochemijos profesorius Majamio universiteto Medicinos mokykloje.

Mokslinė veikla 1971 m. gavo Nobelio premiją už "už hormonų veikimo mechanizmų atradimą", ypač adrenalino per antrinius nešiklius, pvz., ciklinį adenozino monofosfatą.

Edward B. Lewis Edward B. Lewis (1918 gegužės 20 – 2004 liepos 21) –Amerikos genetikas, gavęs 1995 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją.

Biografija Lewis gimė Pensilvanijoje ir mokėsi E. L. Meyers vidurinėje mokykloje. 1939 m., Minesotos universitete, gavo savo bakalaurą biostatistikos srityje. Ten, C. P. Oliver laboratorijoje, aiškinosiDrosophila melanogaster genetiką. 1942 m. Kalifornijos technologijos universitete, vadovaujamas Alfred Sturtevant, gavo daktaro laipsnį. Po meteorologo tarnybos JAV karinėse oro pajėgose II pasaulinio karo metu, 1946 m. Lewis kaip instruktorius prisijungė prie Caltech fakulteto. 1956 m. tapo biologijos profesoriumi.

Mokslinė veikla Jo studijos apie vaisines museles atvėrė visą evoliucinės genetikos sritį ir padėjo pagrindus dabartinėms gyvūnų vystymosi kontroliavimo strategijoms ir būdams. Taip pat jam priskiriamaskomplementarumo testo sukūrimas. Pagrindiniai jo darbai genetikos, evoliucinės biologijos, radiacijos, vėžio tyrimų srityse yra išspausdinti knygoje Genes, Development and Cancer.

Harald zur Hausen Harald zur Hausen (g. 1936 m. kovo 11 d.) – vokiečių medicinos mokslininkas, nusipelnęsprofesorius. Tyrinėjo gimdos kaklelio vėžį, kur atrado papilomos virusų. Už tai 2008 m. jis gavoNobelio fiziologijos ir medicinos premiją.

Luc Montagnier Lukas Montagnė (pranc. Luc Montagnier, g. 1932 m. rugpjūčio 18 d. Prancūzija) – prancūzųvirusologas, 2008 m. apdovanotas Nobelio fiziologijos ir medicinos premija už žmogaus imunodeficito viruso atradimą.

Françoise Barré-Sinoussi Françoise Barré-Sinoussi (g. 1947 m.  liepos 30 d.) – prancūzų virusologė,  2008 m. kartu su Luc Montagnier ir Harald zur Hausen gavusi Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją.

Mokslinė veikla Barré-Sinoussi ir Montanjė kartu tyrinėdami atrado žmogaus imunodeficito virusą, tuo tarpu zur Hausen nustatė, kad gimdos kaklelio vėžį sukelia papilomos virusas.

Elizabeth Helen Blackburn Elizabeth Helen Blackburn (g.1948 m. lapkričio 26 d. Hobartas,  Tasmanija) – Amerikos biologė dirbanti Kalifornijos universitete, San Franciske.

Biografija 1978 m. Blackburn prisijungė prie Kalifornijos universiteto Berklyje molekulinės biologijos departamento. 1990 m. ji persikėlė į mikrobiologijos ir imunologijos departamentą Kalifornijos universitete, San Franciske, kur nuo 1993 iki 1999 m. ėjo departamento pirmininkės pareigas. Šiuo metu ji šiame universitete yra biologijos ir fiziologijos profesorė, taip pat nenuolatinė Salko instituto darbuotoja.

Mokslinė veikla Ji studijuoja telomeras, chromosomų galuose esančias ir jas saugančias struktūras, prisidėjo atrandant telomerazę, fermentą, kuris gausina telomeras. Už tai 2009 m. jai, taip pat Carol W. Greider ir Jack W. Szostak, buvo įteikta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija. Ji taip pat dirbo medicinos etikos srityje.

Carolyn Widney Carol Greider Carolyn Widney "Carol" Greider (g. 1916 m. balandžio 15 d. San Diege, Kalifornijoje) – dirba molekulinės biologijos srityje, Johns Hopkins universitete. Ji bendradarbiavo atrandant fermentą telomerazę  1984 m.

Biografija Greider gimė San Diege, Kalifornijoje. 1983 m. ji baigė Kalifornijos universiteto, Santa Barbaroje, biologijos bakalaurą.  1987 m. Kalifornijos universitete, Berklyje, vadovaujama Elizabeth Blackburn, gavo molekulinės biologijos daktaro laipsnį. Tebesimokydama šiame universitete, Greider dalyvavo atrandant telomerazę, pagrindinį fermentą tiriant vėžį ir anemiją. Vėliau Greider dirbo Cold Spring Harbor laboratorijoje.  1997 m. ji ėmė dirbti Johns Hopkins universitete, ten dirba iki šiol.

Mokslinė veikla Ji bendradarbiavo atrandant fermentą telomerazę 1984 m. Ji pirmoji tyrinėjo telomerų, kurie užbaigiachromosomas struktūrą. 2009 m. Ji gavo Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją kartu suJack W. Szostak ir Elizabeth Blackburn už tai, kad atskleidė kaip telomerazė apsaugo telomerus nuo sutrumpėjimo.

Jack William Szostak Jack William Szostak (g. 1952 m. lapkričio 9 d. Jungtinė Karalystė) yra Didžiosiojoje Britanijoje dirbantis biologas ir genetikos profesorius Harvardo medicinos mokykloje.

Biografija Szostak gimė Londone.19 metų gavo bakalaurą citologijos srityje, Mc Gill universitete.Szostak gavo savo daktaro laipsnį biochemijos srityje, Cornell universitete dar prieš persikeldamas į Harvardo medicinos mokyklą, kur įkūrė savo laboratoriją Sidnio Farberio vėžio institute. 1984 m. Hovardas Gudmenas nuviliojo jį į Masačusetso nespecializuotosios ligoninės Molekulinės biologijos departamentą. 1988 m. tapo profesoriumi ir etatiniu darbuotoju Harvardo medicinos mokykloje.

Mokslinė veikla Szostak įnešė savo indėlį į genetiką. Jis pripažintas pirmuoju pasaulyje, kuris sukūrė dirbtinę mielių chromosomą. Šis atradimas padėjo mokslininkams sudaryti žinduolių genų žemėlapį ir išvystyti genų manipuliavimo technologijas. 2009 m. gavo Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją kartu su Elizabeth Blackburn ir Carol W. Greider už tai, kad atrado kaip chromosomos yra saugomos telomerų.

Ačiū už dėmesį Parengė: Vytautas Jankauskas, 12b klasė