Kursą parengė: doc. dr. S. Jareckaitė 2007 Klaipėda

Présentation au sujet: "Kursą parengė: doc. dr. S. Jareckaitė 2007 Klaipėda"— Transcription de la présentation:

1 Kursą parengė: doc. dr. S. Jareckaitė 2007 Klaipėda
Šiuolaikinio muzikinio ugdymo sistemos

2 Kurso tikslas: supažindinti studijuojančius su Lietuvos ir tarptautinių šiuolaikinio muzikinio ugdymo sistemų bei metodų pagrindiniais bruožais. Kurso uždaviniai: analizuoti muzikinio ugdymo raidos Vakarų Europoje ir Lietuvoje ypatumus, sąlygojančius šiuolaikinių muzikinio ugdymo sistemų ištakas ir plėtotę; nagrinėti konkrečių tarptautinių šiuolaikinio muzikinio ugdymo sistemų: É. Jaques-Dalcroze’o, C. Orffo, Z. Kodály, S. Suzukio M. Montessori, E. Gordono. D. Kabalevskio ir kt. esmę, tikslą, turinį, metodus, formas bei technologijas; aptarti dabartines Lietuvos muzikinio ugdymo sistemas ir tarptautinių muzikinio ugdymo sistemų atspindį jose; numatyti jų inovatyvaus taikymo galimybes Lietuvos mokyklos muzikos mokytojo darbe.

3 1 TEMA. ŽYMIAUSIOS MUZIKINIO UGDYMO VAKARŲ EUROPOJE SISTEMOS: NUO GVIDO ARECIEČIO IKI XX A.
Muzikinio ugdymo raida siejama su geopolitinėmis, etninėmis, religinėmis, sociokultūrinėmis ir kt. prielaidomis, ugdymo filosofijos, pedagoginės minties bei praktikos (tikslas, turinys, formos, metodai, ugdytiniai bei ugdytojai ir kt.) raida. Atsižvelgiant į tai, muzikinio ugdymo raida Vakarų Europoje skirstoma į šiuos istorinius tarpsnius: Senųjų kultūrų bei ikiantikinis laikotarpis; Senovės Graikijos ir Romos (V–I a. pr. Kr.); Patristikos (0–450 m.); Viduramžių (450–1450 m.); Naujųjų laikų (1450–1750 m. – Renesanso, reformacijos, baroko); Šviečiamojo amžiaus (1750–1800 m.), XIX amžiaus ir dabarties. Viduramžiais įsitvirtino Gvido Areciečio (Guido d’Arrezzo, apie 990–1050 m.) notacijos ir solmizacijos sistema. Jis išsprendė natų užrašymo problemą. Vietoj iki tol naudotos vienos linijos buvo nubrėžtos keturios, o ant jų išdėstytos neumos ir taip pažymėtas natų aukštumas. Iš užrašytų raidžių kilo muzikos raktai. Neumos buvo rašomos ant linijų arba tarpuose. Gvidas Arecietis įvedė šešialaipsnį eilėgarsį – heksachordą su atitinkamu intervalų santykiu ir skiemeniniais pavadinimais. Heksachordo intervalų įsiminimui palengvinti Gvidas panaudojo šv. Jono himną. Jis sukūrė ir natų skaitymo palengvinimo metodą. Jis vadinamas Gvido ranka (lot. manus musicalis).

4 Nuo XVI a. pastebimi ryškūs kultūros, meno bei visuomeninės minties raidos pokyčiai. Būdingas ryškus mokslo ir meno pakilimas, jų pasaulietinimo tendencijos, antikos kultūros tradicijų gaivinimas. Tai – Renesansas (pranc. renaissance – atgimimas). Formuojasi nauja pasaulėžiūra – humanizmas. Renesanso epochoje humanizmo ideologijos pagrindu muzikinis ugdymas netenka privalomosios praktinės religinės paskirties. Pripažįstamos estetinio ir dorovinio muzikos poveikio reikšmės, muzikoje bandoma įžvelgti galią perteikti visuotinę žmogaus ir pasaulio harmoniją. Šviečiamojo amžiaus visų mokyklų tendencija – suvalstybinti ir supasaulietinti švietimą. Ugdymo religinė motyvacija mokykloje pasidavė pasaulietinio ugdymo demokratiniams principams. Tai skatino muzikinio ugdymo teorijos ir praktikos raidą: muzikinio ugdymo sistemų formavimąsi, efektyvių muzikos mokymo metodų paieškas bei jų plėtrą, turėjo atverti muzikai kelią į visuomenės sluoksnius, daryti ją prieinamą visiems vaikams. Naujos muzikinio ugdymo idėjos pasaulyje sklido Europos švietėjų lyderių J. J. Rousseau, J. H. Pestalozzi’o ir kt. dėka. Jų darbai ugdymo teorijoje ir praktikoje lemia ryškius muzikinio ugdymo filosofijos pasikeitimus, suteikia muzikiniam ugdymui pedagoginius psichologinius pagrindus. Jean Jacques  Rousseau (Žanas Žakas Ruso, 1712–1778) ragina keisti iki tol vyravusią muzikinio ugdymo filosofiją (pripažinusią religinę taikomąją muzikos paskirtį), atkreipdamas dėmesį į muzikos mokymo estetinę, psichologinę ir socialinę vertę. Jis paneigė tuo metu egzistuojančią Prancūzijoje muzikos notacijos sistemą (fiksuotasis do) ir siekė mokyklose įtvirtinti savo išplėtotąją – skaitmeninę. Jis sukuria naują, paprastesnę, gaidų rašymo ir skaitymo sistemą, pakeisdamas linijas ir gaidas paprastomis skaitmeninėmis reikšmėmis.

5 Pierre Galin (Pjeras Galenas, 1786-1821) plėtojo J. J
Pierre Galin (Pjeras Galenas, ) plėtojo J. J. Rousseau muzikinio ugdymo idėjas bei modifikavo ir aprobavo muzikos mokymo praktikai skaitmeninę notaciją. Tai jis 1818 m. išdėstė veikale „Naujas muzikos mokymo metodas“ („Exposition d’une nouvelle methode pour l’enseignement de la musique“). Nanine Paris (Pari, 1800–1868), jos brolis Aimé Paris (1798–1866) bei vyras Emile Chevé (Emilis Ševė,1804–1864) atgaivino ir tobulino P. Galino metodą. Metodas buvo vadinamas Galin-Paris-Chevé arba tiesiog Chevé metodu. N. Paris parašė vadovėlį „Elementariosios muzikos bendrasis metodas“ („Methode General Elementaire de Musique“, 1838), o E. Chevé – vadovėlį „Elementarus metodas“ („Methode elementaire“, 1844). Aimé Paris naujovė – „trukmių kalba“ (langes des durees) kaip ritminio ugdymo sistema, buvo plačiai adaptuota naudojant metodą Tonika Sol–fa ir iki šiol naudojama daugelyje pasaulio šalių. Galin-Paris-Chevé metodas plačiai ir energingai propaguojamas E. Chevé, plito ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse ir buvo pripažintas XIX a. antrojoje pusėje. Šis metodas buvo plačiai taikytas daugelyje mokyklų, mokytojų rengimo koledžų.

6 Pagrindiniai Johano Heinricho H
Pagrindiniai Johano Heinricho H. Pestalozzi’o (Pestalocis, 1746–1827) muzikos mokymo principai: vaikas garsus turi patirti pirma, prieš supažindinimą su simboliais; todėl svarbu pirma mokyti vaikus dainuoti, o tik paskui juos mokyti rašyti natas ar jų pavadinimus; skirtingų muzikos elementų mokoma šia tvarka: pirma – ritmas, antra – aukštis ir trečia dinamika. Vėliau šie elementai sujungiami; vaiko ritmo pajautimas ugdomas pirmiausia, nes ritmo jausmas yra labiau išvystytas negu garso aukštumo suvokimas. Šiuo pagrindu S. Glover (1786–1867) Norvegijoje ir J. Curwen (1816–1890) Anglijoje apibendrino ir ištobulino muzikos mokymo metodą Tonika Sol–fa, kuriuo yra pagrįstos vėlesnės ir šiuolaikinės muzikinio ugdymo sistemos. Sarah Glover (1786–1867) sukūrė dainavimo iš natų “matyk ir dainuok” (angl. sight and sing) schemą „Sol–fa kopėtėles“ bei originalią metodiką „Norvegiška Sol–fa“, ir tuo vadovaudamasi parengė gerą vaikų chorą. S. Glover šį metodą publikavo leidinyje „Kongregacinių psalmodijų atlikimo schema“ („Scheme for rendering Psalmody Congregational“).

7 S. Glover pasekėjas ir jos išrasto muzikos notacijos skaitymo plėtotojas – anglas John Curwen (Džonas Kiorvenas, 1816–1890). Tonika Sol-fa – tai muzikos notacijos forma ir dainavimo mokymo iš natų sistema (angl. sight singing – matyk dainuodamas), kuriuos ištobulino J. Curwen Anglijoje XIX a. viduryje. Pirmiausias J. Curweno pamokos tikslas - išugdyti mokinio reliatyvų tono aukštumo jausmą. Metodo esmė ta: pradiniu mokymosi dainuoti etapu garso aukštumo skirtumų pajautimo vaikai mokėsi per patyrimą – Pestalozzi’o būdu. Dar viena priemonė, kurią J. Curwen įdiegia į savo metodą – Rankos ženklų sistema. J. Curwen rankų ženklai, naudojami mokantis muzikos metodu Tonika Sol–fa. 1869 m. įkurtas Tonika Sol–fa koledžas (1937 m. jis tapo J. Curweno institutu). Po mirties J. Curwen metodą plėtojo jo sūnus John Spenser Curwen (1847–1916). Sistema Tonika Sol–fa paplito visame pasaulyje: Australijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje ir kt. Ši sistema buvo adaptuota Zoltáno Kodály (Kodajus, 1882–1967) ir plačiai naudojama Vengrijos mokyklose, Heino Kaljustės (1925–1989) – Estijoje, Richardo Münnicho (1877–1970) – Vokietijoje. Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje ši sistema plačiai neprigijo.

8 Tolesnę muzikinio ugdymo plėtrą lėmė mokslo (filosofijos, teologijos, edukologijos, psichologijos ir kt.) ir meno (muzikos teorijos, kūrybos, atlikimo) raida. Svarbūs technikos išradimai ir jų plėtra Vakarų Europoje ir Lietuvoje: spausdinimo įrenginiai, Edisono fonografo atradimai (1879 m. gramofonas), muzikos instrumentų mokyklai gamyba (perkusiniai, pučiamieji ir kt.) ir t t. XIX a. antrojoje pusėje kaip atskiras privalomasis dalykas į mokyklų programas įtraukiama muzika. Plintant gramofonui, į pamokos struktūrą įtraukiamas muzikos klausymasis. Pabrėžiama muzikinės klausos vystymo svarba. Pamokose muzikuojama elementariaisiais muzikos instrumentais (perkusiniais, pučiamaisiais ir kt.). Mokyklose plinta perkusinių instrumentų orkestrai. XIX a. pabaigoje Anglijoje atsiranda nauja muzikinės veiklos rūšis, paplitusi ir JAV bei Europoje, – Muzikos pažinimas. Iškeliama tautinės dainos reikšmė ir jos įtraukimo į muzikos mokymo programas būtinumas (J. Stainer, A. Somervell, M. Langdale ir kt.). Buvo siekiama įtikinti, kad savo tautos dainose turime tai, kas gera ir paprasta. Keliamas reikalavimas, kad turi būti rašomos dainos specialiai vaikams.

9 2 TEMA. LIETUVOS MUZIKINIO UGDYMO SISTEMŲ CHARAKTERISTIKA
1. Muzikinio ugdymo raida Lietuvoje iki 1990 metų Muzikinio ugdymo Lietuvoje ištakos grindžiamos dviem Lietuvos kultūros raidos modeliais: baltiškuoju-etniniu ir europiniu. Muzikinio ugdymo raidą skirstome šiais istoriniais tarpsniais, sąlygojamais etninių, geopolitinių, religinių, socio–kultūrinių ir kt. aplinkybių: ikiinstitucinis, kuris plėtojosi daug amžių iki pirmųjų mokyklų Lietuvoje atsiradimo, o paskui vystėsi šalia jų; nuo krikščionybės įvedimo, pirmųjų mokyklų atsiradimo Lietuvoje iki reformacijos: XIV a. pab. (1387 m.)–XVI a. vid.; reformacijos ir kontrreformacijos konkurencijos laikotarpis: XVI a. vid.–XVIII a. pab. (1773 m.); švietimo pasaulietinimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Edukacinės komisijos veiklos laikotarpis: XVIII a. pab. (1773–1803 m.); Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje ir vokiečių okupacijoje: XVIII a. pab. (1795 m.)–XX a. pr. (1918 m.); Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis (1918–1940); Sovietų okupacijos laikotarpis (1940–1990).

10 Muzikinio ugdymo tikslas etninėje pedagogikoje – savaiminis ugdymasis, vidinis poreikis, asmeninė dvasinė saviraiška, būtinybė. Tikslingo, kryptingo muzikinio ugdymo pradžia Lietuvos mokykloje siejama su krikščionybės įvedimu (1387) ir jos paplitimu Lietuvoje, Bažnyčios organizacija bei ideologija ir pirmosiomis mokyklomis (XIV–XVI a.). Vilniaus katedros mokyklą (dokumentuose ši mokykla pirmą kartą paminėta 1397 m., manoma, kad ji veikė ir anksčiau) galima laikyti sistemingo muzikos mokymo pradininke. Ši mokykla buvo įkurta ir veikė pagal Vakarų Europoje įsteigtų jau minėtų schola cantorum pavyzdį. Reformacijos ir kontrreformacijos konkurencijos laikotarpis (XVI a. vid.–XVIII a. pab.) yra siejamas su reformacijos plitimu ir jėzuitų veikla. Muzikinio ugdymo kryptys katalikiškoje ir protestantiškoje Lietuvoje skyrėsi. Nuo 1773 m. švietimą Lietuvoje ima tvarkyti valstybė. Šis periodas susietas su švietimo reforma, kurią vykdė Edukacinė komisija. Plito pedagogų klasikų J. A. Komenskio (Comenius), J. J. Rousseau, J. H. Pestalozzi’o, J. F. Herbarto ir kt. idėjos. Po 1863 metų uždrausta lietuviška spauda, uždarytas Vilniaus universitetas, visose sferose įsigalėjo rusinimo politika. Lietuvoje plito slaptųjų mokyklų tinklas. Šalia skaitymo, rašymo, skaičiavimo, šiose mokyklose vaikai buvo mokomi dainuoti. Dainų rinkiniai buvo platinami knygnešių. Lietuvos muzikinei kultūrai ypač svarbus veiksnys buvo mokytojų seminarijų bei muzikos mokyklų kūrimasis Lietuvos periferijoje, pvz., Karalienės (1811), Veiverių (1866) mokytojų seminarios, muzikos mokyklos Plungėje (1873), Rietave (1874), Rokiškyje (1893).

11 Po 1918 metų Lietuvos švietimo sistema reorganizuojama Vakarų Europos šalių pavyzdžiu. Pertvarkomas ir muzikos mokymas. Parengta ir patvirtinta nauja muzikos mokymo programa. Visų mokyklų pradinėse, progimnazijos, o vėliau ir penkiose gimnazijos klasėse buvo įvesta po dvi muzikos pamokas per savaitę. Mokyklose sudaromos sąlygos chorų, orkestrų veiklai. Visi mokiniai privalėjo dainuoti chore m. „Muzikos mene” paskelbta Švietimo ministerijos patvirtinta dainavimo programa pradžios mokyklai (sudarytojas J. Tallat–Kelpša). Nepriklausomos Lietuvos muzikos pedagogikos teorijos vystymo baruose didelis nuopelnas tenka kompozitoriui ir pedagogui Juozui Žilevičiui (1891–1985). J. Žilevičiaus pastangomis švietimo ministerija visose bendrojo lavinimo mokyklose įvedė privalomas muzikos ir dainavimo pamokas, patvirtino J. Žilevičiaus parengtą muzikos mokymo programą. Muzikai ir dainavimui buvo skiriama dvi savaitinės pamokos ir dar viena savaitinė valanda choriniam dainavimui. 1940 metais, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, švietimo sistema pertvarkoma SSSR pavyzdžiu: mokyklų struktūra, ugdymo turinys. Pertvarkoma ir muzikinio ugdymo sistema. Po 1966 m. mokyklos reformos imtasi muzikos mokymo pertvarkos. Prasidėjo muzikos pedagogikos mokslo pakilimas. Remiantis savo tautos etnine, geriausių Lietuvos muzikos mokytojų ir pasaulio muzikos pedagogų (Z. Kodály, É. J –Dalcroze’o, C. Orffo ir kt.) patirtimi, imta kurti nauja muzikinio ugdymo sistema. Nuo 1973 metų buvo pradėti leisti nauji muzikos vadovėliai ir kitos mokymo priemonės. Muzikinio ugdymo sistemos kūrime reikšmingiausias vaidmuo priklauso profesoriui Eduardui Balčyčiui.

12 2. E. Balčyčio kompleksinio muzikinio ugdymo sistema
Muzikinio ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje tikslą sistemos autorius apibūdina taip: suteikti ugdytiniams bendrą, kasdieniam žmogaus gyvenimui reikalingą muzikinį išsilavinimą, išmokyti visus mokinius elementariai, tačiau skoningai dainuoti, klausytis ir prasmingai, estetiškai suvokti muziką, skatinti muzikuoti, lavinti meninį skonį, poreikį aukštos meninės vertės liaudies bei profesionaliajai muzikai, muzika ugdyti aukštos estetinės ir dvasinės kultūros žmogų. Kompleksiškumas – svarbiausias sistemos principas. Sistema grindžiama samprata, kad mokinių muzikinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje turi remtis ne kuria nors viena ar dviem muzikinės veiklos formomis (pvz., dainavimu ir muzikos rašto pažinimu), o kur kas platesniu ir glaudžiai turinio bei metodine sistema susietu kompleksu (kompleksinio muzikinio ugdymo koncepcija). Sistemą sudaro penkios pagrindinės muzikos mokymo proceso grandys: meninis dainavimas, solfedžiavimas, ritmika, muzikos klausymasis ir grojimas. Išskiriama meninio dainavimo ir prasmingo muzikos klausymosi bei jos suvokimo svarba.

13 Sistema remiasi visais šios pakopos moksleivių muzikiniam ugdymui aktualiais pedagoginiais, psichologiniais, fiziologiniais vaikų raidos bei muzikologiniais muzikos pažinimo principais ir rekomendacijomis. Išskiriami šie muzikinio ugdymo principai: meniškumas, kūrybiškumas, ugdymo tikslingumas, nuoseklumas, prieinamumas, sistemingumas, praktiškumas, aktyvios muzikinės veiklos dominavimas, glaudus ryšys su kitais mokomaisiais dalykais, bendra, visas muzikinės veiklos grandis jungianti metodika, prioritetas nacionalinei muzikinei kultūrai ir kt. Muzikinio ugdymo sistema turi nuosekliai, svarbiausiais muzikologiniais, pedagoginiais bei psichologiniais principais pagrįstą struktūrą ir turinį. Juos sudaro: 2 pakopos, 4 koncentrai ir šešis aiškius tematinius pavadinimus turintys muzikos vadovėliai.

14 3. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos muzikinio ugdymo bendrosios programos ir išsilavinimo standartai Bendrosios programos reglamentuoja ugdymo turinio bendruosius principus, bendrąją ugdymo kryptį ir gaires, pagal kurias mokytojai pasirengs savo dalyko individualias programas, vadovėlių bei mokymo priemonių autoriai šiuos dalykus savaip sukonkretins, taikys pagal mokyklos poreikius, savo ir mokinių galimybes ir kt. Lietuvos bendrojo muzikinio išsilavinimo standartai orientuoti į muzikinį ugdymą, kaip būtiną asmenybės darnaus, visapusiško ugdymo faktorių. Muzikinio ugdymo tikslas – “ugdyti kūrybišką, aktyvią, emocingą, estetinei ir kultūrinei patirčiai atvirą, prasmingai savo kūrybines išgales tenkinti gebančią asmenybę, teikti kiekvienam žmogui būtiną muzikinį išprusimą ir raštingumą” Standartai grupuojami pagal šias veiksenas: dainavimas; grojimas; kūryba; muzikos kalbos suvokimas; klausomos bei atliekamos muzikos interpretavimas bei vertinimas; savo muzikinės veiklos pristatymas.

15 3 TEMA. É. JAQUES-DALCROZE’O MUZIKINIO-RITMINIO UGDYMO SISTEMA
Émile Jaques-Dalcroze (1865–1950) – šveicarų pedagogas, kompozitorius, muzikinio-ritminio ugdymo sistemos kūrėjas metais Hellerau (netoli Drezdeno) įkūrė „Muzikos ir ritmo mokyklą”. Parašė ir išleido: „La rythmique“ (1907), „Methode Jaques–Dalcroze” (1986–1907), „Le rhytme, la musique et l’education” (1920), 7 komiškas operas, simfoninių, vokalinių-simfoninių ir instrumentinių kūrinių. Garsus atlikėjas pianistas, žinomas Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Jaques-Dalcroze sukūrė, išplėtojo ir išpopuliarino pasaulyje muzikinio-ritminio ugdymo sistemą. É. Jaques-Dalcroze’o ugdymo filosofija apima muzikines, fizines, emocines problemas. Anot Dalcroze’o, žmogiškosios emocijos virsta muzikiniu judesiu ir yra jaučiamos įvairiose muzikos dalyse. Žmogaus kūnas yra pirmas instrumentas, kuriuo galima lavinti muzikos suvokimą. Muzikos meno bazė yra žmogaus emocijos. Todėl pagrindiniu šios muzikinės koncepcijos tikslas – kūno, dvasios ir proto harmonija. Muzikinio lavinimo komponentus pagal reikšmę ir svarbą É. Jaques-Dalcroze išdėstė tokia tvarka: Euritmija; Solfedžio; Improvizavimas. Dalcroze’o Euritmija yra muzikinio-ritminio ugdymo filosofija. Tai muzikos elementų lavinimas viso kūno judesiais. Šis metodas taikomas fiziniam judesiui išreikšti ir muzikos supratimui, jos pajautai, atlikimui bei kūrybai sustiprinti.

16 Euritminio lavinimo tikslas – lavinti vaikų gebėjimą suvokti, išreikšti ir vystyti visų muzikos elementų: melodijos, ritmo, dinamikos, harmonijos, formos ir stiliaus supratimą per fizinį judesį. Euritmija sieja jungia protavimą ir raumenų veiklą – kūno judesiai teikia stimulą protui veikti. Anot É. Jaques-Dalcroze, siejant judesį ir muziką gerėja muzikos pajauta, jos supratimas bei muzikos atlikimas, kūryba ir interpretavimas. Solfedžio mokymu siekiama lavinti muzikinę klausą, balsą, intonaciją, frazuotę ir kitokius muzikinius niuansus (pvz., dinamika) ir kt. Pagrindinis solfedžio mokymo turinio elementas yra garsų aukštis ir kokybė. Labai sustiprėja vidinis girdėjimas – gebėjimas įsivaizduoti muziką mintyse. Svarbiausia pajausti, mokėti išreikšti kūnu, atskirais judesiais ne tik muzikos visumą, bet ir atskirus muzikos kalbos elementus. Šiam tikslui É. Jaques-Dalcroze naudojo atitinkamą notaciją, t. y. kiekviena ritminė vertė atitinka tam tikrą judesį. Improvizacija yra integrali euritmijos ir solfedžio veiklos dalis. Improvizacija išreiškiamos muzikinės idėjos. Improvizuoti pradedama perkusiniais instrumentais arba balsu,vėliau – fortepijonu. Improvizuojama bet kokiu stiliumi: džiazo, roko, šiuolaikinės, klasikinės ar romantizmo muzikos, nes muzika pirmiausia yra saviraiškos forma. Tai būdas muziką atrasti pačiam sau, tai yra labiau atradimas nei imitacija. Improvizacija yra galimybė lavinti mokymo įgūdžius ir parengti dirvą tolesnėms studijoms bei muzikinei patirčiai.

17 Euritmijos pamokos elementai yra kalba, įvairūs perkusiniai instrumentai, dainavimas ar improvizavimas fortepijonu. Tai muzika nuo lengviausių žinomų populiarių dainelių iki įvairių liaudies, populiarių pramoginių ar klasikinių dainų, šokių ar kitų muzikos kūrinių. Galima parinkti įvairių laikotarpių ir muzikos stilių, instrumentinius bei vokalinius kūrinius. Kaip pamokos elementą galima parinkti pasaką arba eilėraštį, taip pat ritminį judėjimą stebėti žmonių, gamtoje, šokant, sportuojant, stengti įžvelgti ritminį judesį architektūros ansamblyje, ar vaizduojamajame mene; stebėti ritminį mašinų, žaislų judėjimą bei įsivaizduoti kitus kūrybinius veiksmus. Reikalinga speciali aplinka, įranga, apranga. Pamokoms reikia erdvės, gerai vėdinamos patalpos su tvarkingomis, švariomis grindimis. Mokiniai turi būti apsirengę patogiais, lengvai skalbiamais drabužiais, netrukdančiais judėti, šokti, turi avėti šokiui ar gimnastikai skirtais bateliais arba būti basomis, kad būtų didesnis kontaktas su grindimis ir užtikrintų lankstumą judant su lanku ar žaislu. Dalcroze’o metodas gali būti taikomas rengiant muzikos atlikėjus, dirigentus, šokėjus, aktorius – visus atlikėjus, kam ritmo jausmas yra svarbiausias profesinio pasirengimo komponentas. Dalcroze’o metodą gali parinkti mokytojai, muzikos terapijos specialistai, taip pat tie, kurie vadovauja instrumentinėms, vokalinėms grupėms.

18 4–5 TEMOS. CARLO ORFFO MUZIKINIO UGDYMO SISTEMA I–II
Vokiečių kompozitorius ir muzikos pedagogas Carl Orff (Karlas Orfas) gimė 1895 m. Miunchene (Vokietija). Svarbus ir reikšmingas C. Orffo veiklos baras – muzikos pedagogika. Visame pasaulyje jis žinomas ne tik savo menine kūryba, bet ir originalia vaikų muzikinio ugdymo sistema, kurią pateikė penkių tomų veikale „Mokykla“ (Orff-Schulwerk). 1962 m. Zalcburge (Austrija) buvo įkurtas Orffo institutas (Mocarteumo universiteto skyrius). Ilgai jame dirbo ir pats C. Orff kartu su savo kolegomis G. Keetman ir V. Kelleriu. C. Orff sukūrė metodiką, kurios pagrindas buvo grupinė improvizacija ritminiais-melodiniais ir dirigavimo pratimais. Vienas iš pagrindinių šio metodo tikslų buvo Günther mokyklos gimnastikos ir šokio studentams suteikti pagrindinį muzikinį išsilavinimą. Tokiu būdu stiprinti būsimųjų judesio ugdytojų kūrybinius gebėjimus. Šios mokyklos studentai privalėjo ne tik pritarti vienas kitam įvairiais muzikos instrumentais, bet ir kurti muziką savo choreografiniams šokiams. C. Orff, kūrybiškai plėtodamas euritmijos idėją, pabrėžia judesio, muzikos ir kalbos vienovės reikšmę. Šis metodas skatina vaikus atskleisti muzikos erdvę judesiais, garsus – balsais, skambančiais gestais, instrumentais. Ypatingą dėmesį jis skyrė kalbai, žodžio išraiškai. Labai svarbu tinkamai žodį ritmuoti, atkartoti jį judant, rečituojant, grojant, improvizuojant.

19 C. Orffo muzikinio ugdymo sistemos pagrindinis tikslas – per muzikos pažinimą ir kūrybą sužadinti geriausius žmoniškuosius vaiko bruožus: dvasingumą, taurumą, gerumą, meilę bei pagarbą sau ir kitiems žmonėms. Ši sistema grindžiama pačiu natūraliausiu vaiko poreikiu – judėti, žaisti, improvizuoti įvairius ritmus, pasitelkiant kūno judesius, instrumentus, solfedžiuojant bei dainuojant. Muzika, šokis ir kalba siejamos kartu ir suprantamos kaip labai giminingos ir kartu savarankiškos žmogaus išraiškos ir komunikacijos formos. Visos šios formos pirmiausia siejamos ritmo, kuris dažniausiai pasireiškia skambėjimo (muzika), garso (kalba) ir judesio atlikimo metu. C. Orffo muzikinio ugdymo sistema remiasi instrumentinio muzikavimo prioritetu. Siekdamas įgyvendinti savo pedagoginę idėją, C. Orff ieškojo instrumentų, kurie padėtų įgyvendinti šiuos uždavinius: besimokantieji galėtų išmokti groti instrumentais per ganėtinai trumpą laiką; instrumentai turi suteikti galimybių pradedančiųjų muzikinei saviraiškai reikštis; instrumentais būtų galima muzikuoti nuo pirmųjų muzikos pamokų; instrumentai turi maloniai ir gražiai skambėti. Pasitaręs su Curtu Sachsu ir Carlu Maendleriu C. Orff atrinko tinkamus instrumentus, kurie dažniausiai būdavo atgabenami iš tolimų šalių.

20 Pirmoji Orffo instrumentų funkcija yra ritmo palaikymas
Pirmoji Orffo instrumentų funkcija yra ritmo palaikymas. Šiais instrumentais grojama ir kartu dainuojama. Natūralius instrumentus – rankas ir kojas, kuriomis galima ploti ir trepsėti, – turi kiekvienas žmogus. Antroji grupė - ritminiai mušamieji instrumentai ir trečioji - toniniai mušamieji instrumentai. Didžiausias dėmesys C. Orffo muzikinio ugdymo sistemoje yra skiriamas grojimui, improvizavimui ir judesiui, kurie padeda reikštis vaiko išgyvenimams, ugdo saviraiškos poreikį. Tokio muzikavimo tikslas – muzikinė meninė veikla, stimuliuojanti muzikinę kūrybą, teikianti kolektyvinio muzikavimo džiaugsmą, mokanti bendradarbiauti, tobulinti saviraiškos galimybes. Muzikinę medžiagą muzikai mokyti mokytojas gali rinktis atsižvelgdamas į vaikų poreikius, gabumus bei įgūdžius, taip pat į turimas priemones (instrumentai ir kitos papildomos priemonės). Kadangi Orffo muzikos pamokoje naudojama ganėtinai daug muzikos instrumentų, tai pamokos priemonių išdėstymas yra svarbus sėkmės bei organizuotumo veiksnys.

21 6 TEMA. ZOLTÁNO KODÁLY MUZIKINIO UGDYMO SISTEMA I
Zoltán Kodály (1882–1967) – vengrų kompozitorius, pedagogas, etnomuzikologijos daktaras, profesorius, visuomenės veikėjas, inspiravęs originalią vaikų muzikinio ugdymo sistemą. Tai yra filosofija, kuri integruoja daug idėjų, technikų, metodų. Tai yra visuminė, dainavimu pagrįsta programa, kuri apima gebėjimą suprasti, ką vaikas girdi, transformuoti tai į mokymąsi skaityti, rašyti, improvizuoti ir kurti. Visuotinis muzikinis raštingumas – pagrindinis Z. Kodály muzikinio ugdymo sistemos tikslas. Per dainavimą kiekvienas mokinys turi turėti galimybę įgyti muzikinį raštingumą, matyti bei suvokti partitūrą ir įsivaizduoti ar girdėti garsus; pažinti ir mylėti savo liaudies muzikos palikimą ir didžiąją pasaulio muziką. Dainavimas yra Z. Kodály muzikinio ugdymo pagrindas. Z. Kodály pripažino dainavimo svarbą muzikinio ugdymo srityje. Anot jo, kaip ir kalba dainavimas yra natūrali vaiko veikla. Dainuojant, kaip ir grojant įgyjamos muzikos žinios yra internalizuojamos ir tampa dainuojančiojo savastimi. Z. Kodály tikino: muzikinį ugdymą reikia pradėti nuo dainavimo. Jo nuomone, tik naudojant balsą gali būti lavinama muzikinė klausa.

22 Tonika Sol-fa (arba kintamojo Do) sistema yra skiemenų – do, re, mi, fa, so, la, ti, do sistema, pagal kurią do laikoma tonika ar pagrindiniu tonu bet kurioje mažorinėje tonacijoje, o la tonika – pagrindiniu tonu bet kurioje minorinėje tonacijoje Tonika Sol-fa padeda vystyti toninių funkcijų jausmą, tobulinti mokinių solfedžiavimo (arba „matyk dainuodamas”, angl. sight-singing) gebėjimus. Kodály metodas taiko ritmo skiemenis panašius į tuos, kuriuos XIX a. sukūrė prancūzas E. Chevé ir ištobulino bei išplėtojo anglas J. Curwen. Šioje sistemoje natų vertės yra žymimos specialiais skiemenimis, reiškiančias jų trukmes. Rankų ženklai yra naudojami kaip vaizdinė priemonė dainuojant pratimus, dainas. Ši technika nustato kiekvieną gamos laipsnį atitinkantį rankos ženklą, kuris rodo toninę laipsnio funkciją. Pagrindinę vietą muzikinio ugdymo turinyje Z. Kodály skiria liaudies dainoms. Be liaudies dainų (savos tautos ir kitų tautų), taip pat mokymui parenkama muzika iš didžiųjų meistrų kūrybos. Į sistemą įtraukiama visų muzikos stilių ir laikotarpių (C. Monteverdi, G. P. da  Palestrina; J. S. Bach, G. F. Händel, J. Haydn ir W. A. Mozart, L. van Beethoven; F. Schubert ir F. Liszt, C. Debussy, B. Bärtok, B. Briten, I. Stravinskij ir kt.) muzika.

23 7 TEMA. ZOLTÁNO KODÁLY MUZIKINIO UGDYMO SISTEMA II
Kūrybiškumas, anot Z. Kodály kyla iš žinojimo. Siekiant kurti muziką, reikia įvaldyti muzikinį žodyną. Lygiai taip, kaip vieni turi žinoti žodžius, reikšdamas mintis turi žinoti žodžius, norėdamas improvizuoti turi išmanyti muzikos žodyną. Norėdamas išreikšti mintis popieriuje privalai gebėti mąstyti ir rašyti, norėdamas kurti, turi girdėti, mąstyti ir rašyti bei žinoti, kaip organizuoti visa tai į motyvus, frazes ir formas. Muzikos skaitymo ir rašymo mokymas prasideda nuo 7-erių metų. Vaikai sudaro ritminius darinius; skaito ir dainuoja solfedžiuojant paprastas trijų natų vaikiškų dainų melodijas. Taikoma reliatyvioji solmizacija (Tonika Sol-fa).. Aukštesnėse klasėse yra mokoma dermių ir alteruotų gamų, įtraukiama teorija ir harmonija. Absoliučiais natų pavadinimais supažindinama žemesnėse klasėse ir vėliau jie vartojami pakaitomis su Tonika Sol-fa. Kodály pedagoginis procesas apima 4 pakopas: parengimas, įsisąmoninimas, įtvirtinimas, vertinimas. Būdingas sekvenciškumas, liaudies muzikos ritminių, melodinių-intonacinių savybių atitikimas.

24 Kodály mokytojas turi turėti gerą muzikinę klausą, gerai valdyti reliatyviosios solmizacijos sistemą, turėti tvirtą ritmo pojūtį, išsamių žinių apie muzikos teoriją, ir išmanyti didžiąją muzikos literatūrą. Jis turi mažai kalbėti bei aiškinti, o daugiau demonstruoti balsu, judesiais, dirigavimo mostais. Pamokoje mokytojas turėtų kalbėti klausimais, palaikyti vaikus ir padėti atlikti pratimus, nurodyti užduoties kryptį. Jis nėra atlikėjas. Atlikėjais tampa vaikai. Šiandien Kodály metodas yra diegiamas visame pasaulyje. Klasės, kuriose mokiniai mokomi muzikos pagal Kodály metodą, veikia Japonijoje, Kinijoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Afrikoje, daugelyje Europos šalių, Šiaurės ir Pietų Afrikoje. Kodály sistema taikoma ir Pabaltijo šalyse: Estijoje, Latvijoje. Ši sistema nėra plačiai įdiegta Lietuvoje. Sistemos principai yra adaptuojami kai kurių muzikos pedagogų, muzikos programų bei vadovėlių autorių, chorų vadovų ir kt.

25 8 TEMA. SHINICHI SUZUKIO MUZIKINIO UGDYMO SISTEMA
Shinichi Suzuki (1898–1998) – japonų smuikininkas, kompozitorius, muzikos pedagogas. Jis yra plačiai paplitusio muzikinio ugdymo judėjimo, žinomo kaip Suzuki metodas pagrindėjas. Pagrindinis jo sistemos tikslas – ugdyti asmenybę. Suzukio sistema – ugdymo filosofija, kuria grindžiamas siekis kurti mokinių „aukštus gebėjimus” ir gražią asmenybę per auklėjamąją aplinką. Pirmoji priemonė tam sukurti yra muzikinis ugdymas muzikos instrumentu (dažniausiai smuiku ar fortepijonu, bei kitais instrumentais, taip pat balsu). Suzukio metodu kartu su puikių muzikinių įgūdžių lavinimu, siekiama, ugdyti charakterį ir jautrumą, rengti asmenybę gyvenimui. Savo metodą pedagogas vadino „Talento ugdymu” (sainō kyōiku). Anot Suzukio, kiekvienas vaikas, teisingai mokomas, gebės pasiekti ir aukštą muzikinį lygį. Suzuki glaudžiai siejo muzikos mokymąsi su gimtosios kalbos mokymusi ir rekomendavo, kad muzika taptų svarbia kūdikio nuo pat gimimo (netgi ir prieš) aplinkos dalimi. Suzuki savo mokymo metodą vadino „Motinos kalbos metodu”.

26 Kaip ir vaikui mokantis kalbėti, taip ir mokantis muzikos veikia šie veiksniai:
klausymasis; motyvacija; kartojimas; mokymasis „žingsnis po žingsnio”; atmintis; žodynas; tėvų įtraukimas; meilė. Vienas iš svarbiausių Suzukio muzikinio ugdymo reikalavimų yra vientisas repertuaras. Suzukio literatūra yra publikuota garso įrašuose ir kiekvieno instrumento natų knygose. Vienas iš svarbiausių reikalavimų – remtis aukštos kokybės profesionalių muzikų kūriniais. Pats Suzuki kūrė kūrinius savo sistemai. Tik išmokus pagrindinių grojimo įgūdžių, gerai kvėpuoti ir formuoti toną, mokomasi skaityti muziką. Tai reiškia, kad po kelerių vaiko grojimo metų, kartu su grojimu tame pačiame lygmenyje yra lavinami muzikos skaitymo įgūdžiai. Juk tas pats procesas vyksta pradžios mokyklose lavinant mokinių kalbos gebėjimą, kai šnekamoji kalba lenkia skaitymo ir rašymo įgūdžius. Suzukio mokymas yra idealiai pritaikytas vaiko reikmėms ir, apskritai, susietas su motyvacija, vaiko raidos ir psichologijos supratimu, su siekiu mokymąsi daryti patrauklų ir tuo pat metu siekti tobulumo.

27 9 TEMA. MONTESSORI MUZIKINIO UGDYMO SISTEMA
Maria Montessori (1870–1952) – italų gydytoja, pedagogė, mokslininkė, vaikų nuo gimimo iki paauglystės ugdymo filosofijos ir metodikos kūrėja. M. Montessori buvo pirmoji italų pedagogė, pradėjusi formuoti neįgalių vaikų ugdymo teoriją. Ji pirmoji sukūrė ugdymo metodą, kurio centre – vaikas-žmogus. Vaikas yra pats savo asmenybės kūrėjas. M. Montessori – ankstyvojo muzikinio ugdymo sistemos kūrėja. Montessori sistemos esmę galima būtų apibrėžti taip: laisvas vaikų darbas parengtoje aplinkoje, ribojant tiesioginę pedagogo įtaką. Darbas yra veikla su didaktinėmis priemonėmis, t. y. tokiomis, kurios moko vaiką. Laisvu darbas vadinamas todėl, kad vaikui suteikiama teisė pasirinkti ugdomąją medžiagą ir veikti laisvai. Parengtoji aplinka – tai pedagogų sukurta daiktinė-erdvinė aplinka su įvairiomis joje išdėstytomis ir vaikui lengvai pasiekiamomis priemonėmis, kurios jam yra patrauklios ir įdomios. Parengta aplinka, kaip ugdymo sąlyga, leidžia kiekvienam vaikui vystytis individualiu tempu. M. Montessori kūrė vaikų ugdymo sistemą, o jos kolegė A. Maccheroni ją praturtino savo muzikinėmis žiniomis bei patirtimi. Jos nuolat mokėsi viena iš kitos. A. Maccheroni buvo pirmoji „Vaikų namelių“ („Casa dei Bambini”) direktorė Milane. Montessori muzikinio ugdymo sistema – daugelio A. Maccheroni eksperimentų ir darbo su vaikais rezultatas. Pagrindinis muzikinio ugdymo principas: laisvės pojūčio vaikui sudarymas, sąlygų vystytis pagal jo vidinius poreikius ir potencines galimybes suteikimas. Muzikinis ugdymas vykdomas tokiomis vystymosi pakopomis: motorinė  sensorinė  verbalinė  intelektualinė.

28 Montessori organizavo „lengvų figūrų šokius”
Montessori organizavo „lengvų figūrų šokius”. Šių šokių tikslas – išstudijuoti ritmo įtaką raumenų veiklos koordinacijai. Pastebėta, tokia muzika turi ir auklėjamosios-drausminamosios reikšmės. Eksperimentais nustatyta, kad vaikų raumenų judesių pojūčiai plėtojasi drauge su raumenų atmintimi. Vaikų muzikiniams gabumams ugdyti Montessori sistemoje taikoma daug specialių instrumentų: varpelių rinkinys, metalofonai, dūdelės ir kt. Siekiama, kad muzikos instrumentai atitiktų mokslinius principus. Pavyzdžiui, pučiamieji instrumentai buvo tinkamesni ritmingiems raumenų judesiams sužadinti ir auklėjamajai gimnastikai, o styginiai – geriausiai tiko akompanuoti, pritarti dainuojantiems vaikams. Tinkamiausia mokytis muzikos yra natūraliu būdu – kaip mokomasi gimtosios kalbos. Kuo daugiau kalbos klausomės, kuo daugiau žodžių išmokstame, tuo greičiau girdimiems garsams galime suteikti prasmę. Toks pat procesas vyksta ir ugdant muzikos pajautą. Išskiriamos trys kalbos ir muzikos įsisavinimo fazės: įsiminimo, sensorinio tyrinėjimo ir garsų intonavimo. Montessori sistemos pedagogas turi būti universalus. Muzikos sritis turėtų priklausyti Montessori metodo specialistui, kuris šioje aplinkoje būtų kiekvieną dieną ir atitinkamu momentu įvestų vaikus į muzikos pasaulį. Montessori sistemos pedagogas turėtų ne tik išmanyti šį metodą, bet ir jausti klasę, gerai pažinti vaikus, juos suprasti.

29 M. Montessori įvedė tylos pamoką, norėdama padidinti vaikų dėmesį garsams. Tyla padeda išlaikyti sveiką ir jautrią klausą, parengia vaiką rimtam muzikos klausymuisi. Klausydami tylos, vaikai pakeičia požiūrį į garsus. Tie garsai, kurie yra per daug triukšmingi, tampa nemalonūs jų ausiai. Vaikai tobulėja. Tylos pratimas ugdo socialinį jausmą. Montessori klasėje muzika gimsta tyloje. Būdingiausios muzikinės veiksenos yra šios: garsų pasaulio pažinimas; ritmas ir ritminė gimnastika; grojimas muzikos instrumentais; dainavimas; muzikos klausymasis. Montessori varpeliai yra skirti vaikų muzikinei klausai, kompoziciniams ir muzikos skaitymo įgūdžiams lavinti. Tai grybo formos izoliuoto garso instrumentai. Komplektą sudaro 26 varpeliai: 13 kontrolinių (baltų, juodų) ir 13 darbo (rusvų). Kontroliniai varpeliai (balti, juodi) stovi ant žalios lentos dalies. Darbo varpeliai (rusvi) dedami ant baltai dažytų skyrelių. Baltų, juodų skyrelių išdėstymas atitinka nebyliosios klaviatūros schematiką.

30 10 TEMA. KITOS MUZIKINIO UGDYMO SISTEMOS
Edwin Gordon – garsus JAV muzikos pedagogikos ir psichologijos mokslininkas, pedagogas, redaktorius, paskaitininkas, muzikos profesorius. Mokslininkas įvairiais muzikos mokymosi teorijos ir. kt. klausimais skaito paskaitas veda seminarus visame pasaulyje. Gordono moksliniai tyrinėjimai yra labai reikšmingi muzikinių gabumų, audiacijos, muzikos mokymosi teorijos, toninių ir ritminių darinių bei muzikinio ugdymo vaikystėje ir labai ankstyvame amžiuje srityse. Jis yra šešių muzikinių gabumų testų, taip pat daugelio knygų, straipsnių ir mokslinių monografijų autorius. E. Gordonas tyrinėja muzikinio ugdymo įtaką naujagimiams nuo vieno iki aštuoniolikos mėnesių ir tų įgūdžių svarbą nuo aštuoniolikos mėnesių iki trejų metų. Pagrindinis E. Gordono muzikos mokymosi koncepcijos principas yra sekvenciškumas. Jis skiria sekvenciškumą mokantis muzikos į dvi pagrindines sritis: muzikinių įgūdžių ir muzikos turinio sekos. Ypač svarbi yra muzikinių įgūdžių hierarchija. E. Gordon išskiria du tarpusavyje susietus muzikinių įgūdžių lavinimo aspektus: diskriminacija (atpažįstamasis mokymasis) ir inferencija (sprendžiamasis mokymasis). Kiekvienas iš jų turi savo hierarchiją. Vaiko muzikos mokymosi procesą E. Gordon sieja su kalbos mokymosi procesu. Mes mąstome, kai klausome, kalbame, skaitome arba rašome, taigi turime mąstyti klausydami, atlikdami, skaitydami ir užrašydami muziką.

31 Audiacija apibūdinama kaip sugebėjimas mintyse girdėti ir suprasti muziką, kai fiziškai muzika neatliekama. Audijuoti išmokstame tuo pačiu būdu kaip ir kalbėti gimtąja kalba. Anot E. Gordono, audiacija – sugebėjimas, kurio negalima greitai išmokti. Jis yra nuosekliai lavinamas. Geriausia šį vaiko sugebėjimą pradėti lavinti kuo anksčiau. Išskiriami trys etapai: atpažinimas, imitavimas ir audijavimas. Muzikinėms galimybėms apibūdinti E. Gordon vartoja muzikinių gabumų terminą. Jis skiria muzikinius gabumus ir muzikinius pasiekimus. Svarbu suprasti du žodžius: „galimybės” ir „demonstravimas”. Anot, E. Gordono, vaiko galimybės daugeliu atvejų yra kur kas didesnės nei jis jas atskleidžia. Muzikinė aplinka yra vienintelis ir svarbiausias vaiko muzikinių gabumų lavinimo veiksnys. Kadangi iki devynerių metų vaiko muzikiniai gabumai priklauso nuo prigimties ir aplinkos veiksnių, pirmuosius devynerius metus jie vadinami lavinamaisiais muzikiniais gabumais. Sulaukus devynerių metų aplinkos veiksnys nebeturi įtakos vaiko muzikiniams gabumams, todėl vėliau jie vadinami stabiliaisiais muzikiniais gabumais. Muzikiniai gabumai stabilizuojasi, o pasiekimus galima lavinti. D. Kabalevskio muzikinio ugdymo sistemos tikslas – ugdyti mokinių muzikinę kultūrą kaip itin svarbią jų dvasinės kultūros dalį. Mokinio muzikinė kultūra suprantama kaip muzikinė sąmonė. Anot Kabalevskio, muzikinė kultūra – tai meilė muzikai, žavėjimasis ja, domėjimasis, išpuoselėtas muzikinis skonis, gebėjimas jau pirmąkart klausantis kūrinio pajausti ir suprasti turinio ir formos santykį, žanro, stiliaus ypatumus, ryšius su gyvenimo, kultūros kontekstu ir kt. D. Kabalevskio koncepcija sulaukė šalininkų Rusijoje taip pat ir buvusios SSRS šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Tačiau gyvybinga ji netapo.

32 Ačiū už dėmesį!